“At the margins of productivity: Philosophy of Uselessness” (Vytautas Šliuburys)

Master thesis, Faculty of Political Science and Diplomacy, Department of Philosophy and Social Critique, Kaunas, Lithuania

SUMMARY

With usefulness expanding and consuming more and more areas of our lives, the useless – philosophy and the humanities in general – are fighting a losing battle and gradually becoming extinct. In order to defend them I attempt to give uselessness a positive meaning. Trying to redefine the concept of usefulness in order to make it work for the useless is a bad strategy because it endues usefulness with qualities that are considered alien to it in the modern world. For something to be useful it has to be so in an obvious way and if it is not – it’s labeled useless. In our times usefulness reigns unstoppably – universities are turning into companies, students into clients, teachers into bureaucrats and knowledge into a product whose value is equal to the profit it brings. Anything that is perceived in terms of its usefulness or end-use is consequently subjugated to that end-use and therefore has no independent existence. In our consumer society of late capitalism this brings a great burden on individuals because by commercializing themselves they also internalize usefulness as it functions in commerce. The consequence of this is unfreedom, unhappiness and inability to connect with each other on a deeper level. In order to escape the dreadful world of usefulness individuals – as suggested by George Bataille – must try to re-connect with their violent and atemporal past that would help him to transgress boundaries laid down by reason and experience a sovereign moment. On a similar note Diogenes of Sinope suggest a sovereign and useless life of a beggar and philosopher. Emil Cioran contends that we should only serve eternity in idleness.

Keywords: usefulness, uselessness, Bataille, Diogenes, Cioran

SANTRAUKA

Besiplečiant naudingumui ir jam apimant vis daugiau mūsų gyvenimo sričių, nenaudingieji – filosofija ir humanitariniai mokslai – palaipsniui nyksta. Kad juos apginčiau šitame darbe bandau suteikti nenaudingumui pozityvią reikšmę. Bandymai pakeisti naudingumo sąvoką tam, kad pritaikytume ją nenaudingųjų poreikiams yra bloga strategija, nes jie suteikia nenaudingumui tokių savybių, kurios mūsų visuomenėje yra traktuojamos kaip jam svetimos. Kad kažkas būtų laikomas naudingu, jis turi būti toks akivaizdžiu būdu, o jei taip nėra – jam priskiriama nenaudingumo etiketė. Mūsų laikais nenaudingumas nesustabdomai viešpatauja – universitetai virsta kompanijomis, studentai – klientais, mokytojai – biurokratais, o žinios tampa preke, kurios vertė lygi jos atneštam pelnui. Viskas, kas suvokiama per naudingumą ir per panaudojimą yra pajungiama tam panaudojimui, ir todėl neturi nepriklausomos buvimo. Mūsų vartotojiškoje vėlyvojo kapitalizmo visuomenėje tai užkrauna didelę naštą individui, nes sukomercindami save jie taip pat internalizuoja naudingumą taip, kaip jis funkcionuoja komercijoje. Šito pasekmė yra nelaisvė, nepasitenkinimas ir negebėjimas užmegzti gilių tarpasmeninių ryšių. Tam, kad ištrūktų iš baisaus naudingumo pasaulio, individai – kaip siūlo George Bataille – turi atkurti ryšį su smurtine ir nelaikine praeitimi, kuri jiems padėtų peržengti proto nustatytas ribas ir išgyvento suverenų momentą. Panašiai Diogenas iš Sinopės siūlo pasirinkti suverenų ir nenaudingą elgetos ir filosofo gyvenimą. O Emilis Cioranas teigia, kad tarnauti turėtume tik amžinybei dykinėjime.

Raktiniai žodžiai: naudingumas, nenaudingumas, Bataille, Diogenes, Cioran.

[Pdf]